Kareiviai be šautuvų

Menininkai lyg kare. Teiginys senas. Jis mintyse vėl iškyla, klausantis Vyžuonų miestelio žmonių pašnekesio apie savo miestelio meno žmones, išleidusius knygą-albumą apie dailininko Algirdo Indrašiaus kūrybą. Tada prisiminti rašytojai Bronius Radzevičius ir Antanas Masionis… Daug žadantys prozininkas ir poetas pasitraukė iš gyvenimo pačioje jaunystėje… Bronius Radzevičius savo pirmaisiais kūriniais skausmingai atsimušė į pokario kartos aklavietę, niūrią laiko dvasią. Antanas Masionis – aukšto dvasinio polėkio poetas, bet aplinkybės nebuvo jam palankios. Priešmirtiniame laiške jis rašė, kad norėjęs būti reiklus sau ir kitiems, „bet žmonėms to nereikėjo“.

Ne visi kareiviai žūva

Dar vienas Vyžuonų miestelio menininkas Algirdas Indrašius savo darbų apžvalgos knygoje prisimena: „1936 m. Šaltasis karas. Visuotinė atominio karo baimė. Paveiktas Kubos įvykių, dailės institute surengiau pirmą grafikos parodą „Vizijos“. Po jos iš saugumiečių išgirdau: „Ko laksto išsidraikiusiais plaukais ir išsekusiomis krūtimis tavo bobos, kai Tarybų Lietuvoje yra lašinių…“

Algirdas Indrašius diplomo į rankas negavo, buvo pasiųstas į Telšių taikomosios dailės technikumą, nors Vilniuje turėjo butą, šeimą, ką tik gimusį sūnų…

Algirdas Indrašius savo sodyboje Vyžuonose

Po kelerių metų persikėlė į Uteną, arčiau gimtinės. Įsidarbino trikotažo fabrike, vadovavo modeliavimo skyriaus dailininkams. Darbas nieko bendro neturintis su tapyba… Kiekvienas didesnis fabrikas anais laikais turėjo „apipavidalintoją“, o tiksliau – politinės vaizdinės agitacijos darbuotoją ar jų grupę. Algirdas Indrašius įžvelgė, kad ten jis būsiąs arčiau meno.

Vietoje tapybos drobės – metalo plastika

Spalvoto metalo lakštai su kalinėjimo įrankiais pakeitė paletę ir drobę. Taikomoji-dekoratyvinė dailė – puošybinė. Joje Algirdas negalėjo išreikšti laikmečio prieštaringumų, todėl pasirinko lietuvišką tematiką. Jo kalinėtuose raštuose žalčiai ir saulutės, mergelė tautiniais rūbais prie žirgo išleidžianti į karą brolelį… Trikotažo fabriko valgyklą, kavinę papuošė pano. Įspūdingą pano sukuria UAB „Utenos vandenys“ administraciniam pastatui. Smulkesni metalo plastikos kūriniai „Jūratė ir Kastytis“, ažūriniai kilimėliai, saulutės su lietuviška simbolika paplinta po kitas įstaigas, uteniškių butus ir vasarnamius.

Prie trikotažo fabriko likusios Algirdo Indrašiaus sukurto fontano, kurį uteniškiai labai mėgo, liekanos. Vandens purslai tekėjo spalvotais metalo lakštas, išmargintais lietuvių senaisiais simboliais.

Gąsdintas, bet nepabijojęs

Ciklas „Vizijos“ pakeitė darbo sąlygas, bet ne patį menininką. Neišvaryto iš sostinės Algirdo kūrybos kraitis būtų kitoks. Provincijoje jis neatsisakė savo pašaukimo: tapė paveikslus, kūrė grafikos lakštus, tęsė „Vizijas“, rodė jas Telšių „Alkos“ muziejuje, Utenoje, Vilniuje. Po vienos parodos Vilniaus Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys įteikė anketą stojimui į Dailininkų sąjungą, ji užpildyta gal ir tebeguli Sąjungos archyvuose.

1979 metais kartu su nuo Vyžuonų kilusiu skulptoriumi Henriku Orakausku prie Vyžuonų miestelio pastatė Vyžo skulptūrą.

Namai, dirbtuvės, muziejus

Vyžuonose, savo sodyboje, 2000 metais įsteigė savo darbų muziejų-galeriją. Joje eksponuojama dalis anksčiau ir paskutinį dešimtmetį sukurtų darbų. Algirdas netikėtai atsiskleidė naujoje meno srityje – medžio skulptūroje po atviru dangumi. Turbūt skulptūroje jį reikėtų laikyti tautodailininku, nes jis mokėsi tapybos, grafikos. Jo skulptūros – modernaus stiliaus, atliktos profesionaliai. Kieme taikiai sugyvena visos religijos ir dievai. Filosofas Arvydas Šliogeris rašo: „Ar nereikėtų Algirdo Indrašiaus pavadinti Paskutiniuoju Lietuviu, nes lietuvis gali būti tik pagonis, o jei lietuvis mano ar sako esąs krikščionis ar europietis, tai jis jau nebe lietuvis“.

„Karaliui Mindaugui – 750“. Nuotraukos iš knygos "Algirdas Indrašius"

Ne, Algirdas – lietuvis, krikščionis. Jo trijų dalių skulptūrinė kompozicija „Paskutinis pagonės gimdymas“ skirta istoriniam Lietuvos valstybės virsmui. Visi dievai jam gėrio, meilės, vilties nešėjai. Menininkui pagoniškoji Lietuva tiek pat brangi, kaip ir šiuolaikinė. Algirdo kūryba alsuoja Lietuva, meile jos žmonėms, taip pat gėrio, teisybės teigimu. Pakanka išvardyti jo skulptūrų: „Tūkstantmečio kryžius“, „Kuršiams atminti“, „Sėliams atminti“, „Karaliui Mindaugui – 750“, triptikas „Mūsų žemė“ ir „Lietuvos valstybės vardo 1000-metis“, „Paukščio lizdas“, „Žmogus ir medis“ bei kt. Medyje iškalti išmintingų žmonių posakiai, patarlės. Tas skulptūrų pilnas slėnis lankytojams suteikia žodžiais nenusakomą nuotaiką.

"Utenos apskrities žinių" informacija

Naujausi komentarai

Tavo komentaras

Vardas *

Įveskite simbolius iš paveiksliuko:		Komentuoju

Informuokite redakcija apie netinkamus komentarus.