Šunų kinkinių savininkai nepanoro rizikuoti savo augintiniais spiginant per 20 laipsnių šalčiui. Dusetose šį šeštadienį vyksiančias tradicines žirgų lenktynes šiemet ketinta paįvairinti naujove – šunų kinkinių lenktynėmis.

Likus porai dienų iki Sartų žirgų lenktynių, šunų kinkinių savininkai apsisprendė, kad nestos prie starto linijos. „Sportiniai šunys gali ištverti ir 40 laipsnių šaltį, bet šiemet atšalo labai staigiai, šunys nespėjo aklimatizuotis. Toks greitas pasikeitimas gali pakenkti gyvūnams. Iki sausio nebuvo minusinės temperatūros, kai kurie šunys net pradėjo mesti kailį. Lenktynės tokiame šaltyje būtų gyvūnų kankinimas, dėl galimų šalčio pasekmių mus įspėjo ir veterinarai. Šunų kinkinių savininkai priėmė vieningą sprendimą“, – sakė sporto klubo „TOP Dogz“ prezidentas Laimonas Daujotas.

Lenktyniauja ir su paspirtukais

Lietuvoje veikia trys šunų kinkinių sporto klubai. Vienam iš jų vadovaujantis Laimonas Daujotas pasakoja apie šią Lietuvoje dar egzotišką sporto šaką.

Su dideliais keturių ar šešių šunų kinkiniais Lietuvoje lenktyniaujančias komandas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Daug sportininkų rungtyniauja individualiose disciplinose, kai varžomasi su dviračiu ir šunimi arba lenktyniaujama bėgant kartu su šunimi. Pirmu atveju tinka niekuo neypatingas, po miškus ir kalnus tinkantis važinėti dviratis, užsiimantys šiuo sportu rimčiau, įsigyja plieninį žirgelį už automobilio kainą. Kad būtų lengvesnės, dviračio detalės gaminamos iš aliuminio, yra kitų patobulinimų.

Jei važiuojant didesniais kinkiniais žmogaus fizinis pasirengimas nėra toks svarbus, individualiose rungtyse jis lemia rezultatą.

Lenktyniaudami kartu su šunimi, sportininkai ant liemens juosiasi specialų diržą, prie kurio prisegamas lyną tempiantis šuo.

L.Daujotas sako, kad nepratusiam žmogui toks duetas būtų nepatogus, šuo trukdytų, todėl komanda turi būti vieninga. Tik kai žmogus pataiko į ritmą su savo augintiniu, tada šuo jam padeda.

Variacijos, kaip galima varžytis su keturkojais, tuo dar nesibaigia. Į trasą sportininkai stoja su paspirtukais, tempiamais vieno ar dviejų šunų, žiemą lenktyniaujama su slidėmis.

Prasidėjo Aliaskoje

Lenktyniauti su šunų kinkiniais pradėta Aliaskoje prieš daugiau nei šimtą metų, lyginant su pradininkais, lietuviai šioje srityje dar naujokai. Daug labiau įpratę kinkyti arklius, į neįprastus kinkinius persėdo tik prieš keletą metų.

Pirmą kartą Lietuvoje parodomosios šunų kinkinių varžybos surengtos 2004-aisiais, tuomet kinkiniai su vėjeliu skriejo Elektrėnų marių ledu. Jolanta ir Hubertas Bliujai buvo pirmieji entuziastai, kurie ėmėsi propaguoti šį sportą, pasikvietė specialistus, atsivežė šunis, ėmėsi juos mokyti.

Dabar jau yra sportininkų, kurie gali atstovauti Lietuvą pasaulio ir Europos čempionatuose. Kasmet rengiamuose Baltijos taurės čempionatuose pasižymėjo Indrė Daujotientė, laiminti prizines vietas.

Ar populiarėja šis sportas? Šunų kinkinių sporto federacijos atstovo L. Daujoto teigimu, Lietuvoje, neskaičiuojant laikinai šiuo sportu susižavėjusių mėgėjų, yra apie 20 komandų, kurios nuolat dalyvauja varžybose.

Stipresni už grynaveislius

Širvintų rajone su šeima šunis auginantis ir varžyboms ruošiantis Laimonas Daujotas pasakoja, kad šuniukai prie intensyvesnių treniruočių pratinami pamažu, iš pradžių jie bėga palaidi šalia kinkinio. „Iš pradžių tai labiau panašu į žaidimą. Svarbiausia sąlyga – šuns neišgąsdinti, jam turi patikti lenktyniauti“, – pabrėžia šunų augintojas. Rikiuojant kinkinius, nepatyręs šuo statomas šalia didesnę patirtį turinčio bėgiko. Bėgdami kinkiniuose šunys išvysto maksimalų 50 km per valandą greitį.

Trasoje kovos instinktą lietuviškiems keturkojams pažadina protėvių kraujas – iš kartos į kartą tai buvo kinkomi šunys. Treniruotės, šėrimas ir vadeliotojo sugebėjimas parinkti tinkamą poziciją, suvaldyti keturkojus nulemia, ar kinkinys taps varžybų favoritu.

„Šunys nėra dresuojami – maišelių iš parduotuvės nenešioja, nors yra pakankamai protingi, kad to išmoktų. Daug svarbiau juos išmokyti dirbti komandoje. Treniruotės skiriasi priklausomai nuo to, kokias distancijas teks įveikti varžybose. Ilgiausia trasa pasaulyje, kurią tenka įveikti kinkiniais, yra daugiau kaip 1000 mylių. Šios varžybos rengiamos Aliaskoje. Europoje šunys įveikia 1000 km, o Lietuvoje sprinto varžybose 5–7 km“, – pasakoja Laimonas.

Lenktynėms išvesti mišrūnai, vadinami Aliaskos haskiai, nėra vienodos išvaizdos, nes veisiami ne pagal eksterjerą, o pagal darbines savybes – norą bėgti ir lenktyniauti. Pagrindinės šių mišrūnų savybės – greitis, ištvermė ir jėga. Laimonas tikina, kad šie šimtmečiais veisiami mišrūnai neturi sau lygių tarp šunų, yra itin stiprūs fiziškai, grynaveislius šunis lenkia ir psichologinėmis savybėmis.

Šunų augintojas sako, kad parengti daugiau šunų ir laikyti dvi aukšto lygio komandas būtų didelė prabanga, tam reikia laiko ir lėšų.

Prie starto linijos dažniau stoja klubo vadovo žmona Indrė Daujotienė nei jis pats. „Ji lengvesnė ir labiau nori“, – paaiškina Laimonas.

Už rogutes – 5 tūkst. litų

Žirgų sporte gana įprasta, kad savininkai savo žirgus leidžia treniruoti ir prižiūrėti profesionaliems žirgynų darbuotojams ir aplanko savo augintinius kokį kartą per mėnesį. Lenktyniaujantys su šunimis to nedaro. „Bus ne juokas, jei šuo nelabai tavęs klauso ir pažįsta, jei įvyks incidentas, kai šunys susipeš, svetimas žmogus nesugebės jų nuraminti. Kinkinių šunys gana lengvai įpranta prie naujo šeimininko, nes nėra tokie prieraišūs kaip vokiečių aviganiai. Tačiau nuolatinis šeimininko rūpestis ir kontaktas su augintiniais yra būtinas. Varžybų patirtis rodo, kad su svetimais šunimis pasiekti gerų rezultatų yra sunku. Būna atvejų, kai žymiai geriau parengti šunys dalyvauja varžybose ir aplenkia varžovus, nežiūrint, kas juos valdo, bet tai greičiau išimtys“, – pasakojo L. Daujotas.

Šunų kinkinių sportas yra nestandartinis dalykas, todėl norint tuo užsiimti Lietuvoje, beveik visą įrangą – pradedant vežimėliais, rogėmis, pakinktais ir baigiant petnešomis – tenka siųstis iš užsienio.

Laimonas sako, kad tai atsieina nepigiai. Sportinės rogutės, kurios sveria 9 kg, kainuoja apie 5 tūkst. litų, pavažos – 1,5 tūkst. litų.

Lietuvoje įsigyti gerą kinkinių šunį beveik neįmanoma, nes jie nėra masiškai veisiami, Lietuvos augintojai juos atsiveža iš Vokietijos ar Čekijos.

Geros kilmės kinkinių šuniukas kainuoja apie 2 tūkstančius litų, o suaugęs ir varžybose dalyvavęs šuo – dvigubai daugiau, todėl augintojams tenka skaičiuoti, ar išlaidos atsipirks.

„Praėjusiais metais buvome užsidegę Čekijoje įsigyti veislinę kalytę – gera veislė, puikus važiuotojas. Bet paskaičiavus, kokios bus kelionės išlaidos, paaiškėjo, kad išeitų dar vienas šuo“, – prisimena pašnekovas.

Trūksta sniego ir kalnų

Ketverius metus kinkinių varžybose dalyvaujantys „TOP Dogz“ atstovai užsienyje susiduria su nepalyginamai didesnę patirtį turinčiais varžovais.

Pasak L. Daujoto, labai stiprūs yra skandinavai, turintys gilias šios sporto šakos tradicijas, neatsilieka lenktyniautojai iš centrinės Europos. „Šis sportas labai staigiai vystosi šalyse, kurios turi kalnus – Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, jau nekalbant apie Šveicariją, kur anksčiau iškrenta sniegas ir geresnės sąlygos treniruotėms. Varžovai atvyksta su puikiai paruoštais šunimis ir gera įranga. Šiuo atžvilgiu nuskriausti ukrainiečiai, kur beveik nebūna žiemos, ne itin palankios ir lietuviškos žiemos“, – pastebi sporto klubo vadovas.

Sportininkas sako, kad nesniegingos žiemos buvo priežastis, dėl kurios Europoje išpopuliarėjo važinėjimas su ratukais. Palikus tik žiemos sporto šakas, daug varžybų tektų atšaukti.

"Utenos apskrities žinios" informacija

Naujausi komentarai

Tavo komentaras

Vardas *

Įveskite simbolius iš paveiksliuko:		Komentuoju

Informuokite redakcija apie netinkamus komentarus.